Vietos Kur Lankėsi Hitleris-Tada ir Dabar

Dr. William Luther Pierce – „Kodėl revoliucija?“

Apačioje pateikiamas 1971 m. išėjęs kaip „Ternerio dienoraščių“ autorių pagarsėjusio amerikiečių baltųjų rasinio nacionalisto ir nacionalsocialisto, ideologo ir aktyvisto Dr. William Luther Pierce (1933 – 2002) straipsnis „Kodėl revoliucija?“ Atsižvelgdamas į tuometines baltosios Amerikos gilumines blogybes bei kitas realijas (pavyzdžiui, į multirasistinės sistemos primetamą rasinio maišymosi ir kosmopolitizmo politiką bei vadinamąją integraciją) ir liaudies masėms regimas aktualijas, autorius paaiškina revoliucinių permainų siekiančios kovos prieš tuometinę (ir esamą) JAV santvarką ir sistemą būtinybę.

Nepaisant to, kad straipsnis buvo parašytas kiek daugiau nei prieš 40 metų ir, be to, kad jis buvo parašytas kitoje Atlanto pusėje remiantis tuometinės Amerikos tikrove, šio mūsų pateikiamo istorinio dokumento pagrindinės mintys vis dėlto aktualios ir mums, lietuviams nacionalistams ir neabejotinai vertos mūsų apmąstymų.

KODĖL REVOLIUCIJA?

„Jei per valstybės galios priemones tauta yra vedama link sunaikinimo, tada sukilimas yra nebe tik kiekvieno tos tautos nario teisė – tai yra jo pareiga.“[1]

Visuomenės nykimo ir neramumų laikais atsakingesni visuomenės nariai dažniausiai remia pripažintą autoritetą prieš priešiškus ar maištingus neramumus keliančių elementų veiksmus. Nes juk tikrai atsakingas ir atsargus pilietis žiūri toliaregiškai ir mato, kad ilgai esančių valdžių nederėtų keistu dėl lengvų ir trumpalaikių priežasčių; kad kokie bebūtų vyriausybinės politikos ar netgi pačios valdymo sistemos nepritekliai, visada geriau toleruoti tuos defektus ir siekti reformu, nei naikinti pačią sistemą.

TVARKA PIRMIAU TEISINGUMO

Dauguma neteisybių ir blogybių iš valdžios pusės vis dėlto yra pakenčiamos, bet tvarkos nebuvimas – ne. Tvarka yra ne tik nepaneigiama bet kokios visuomeninės formos ir visos žmonijos pažangos prielaida, bet netgi pats gyvenimas negalėtų ilgai tęstis be tvarkos.

Vakarų žmogus savo tūkstantmetėje kovoje buvo vedamas savaiminės valios siekti tvarkos. Tai yra esminis mūsų rasės dvasios aspektas. Tad daugeliui atrodo natūralu, kad geriausieji mūsų visuomenės rasiniai elementai turėtų ginti teisę ir tvarką, tuo tarpu blogiausieji elementai natūraliai būna pagrindiniai netvarkos, revoliucijos ir chaoso skleidėjai.

Tačiau kaip ir su dauguma kitų dalykų, ir čia yra tam tikros ribos, kurias peržengus valdžios palaikymas nustoja buvęs dorybe ir tampa blogybe.

Didysis mūsų dienos klausimas yra toks: kiek korupcijos galima toleruoti vardan tvarkos? Kada būna viskas nuėję taip toli, kad bet kokie bandymai reformuoti sistemą netinka ir revoliucija virsta atsakinga alternatyva? Kur ta riba?

AMERIKIEČIAI PAKLUSNESNI

Istorija mums daug nepadeda. Prieš 200 metų mūsų protėvius prie šios ribos privedusios aplinkybės visiškai kitokios negu šiandieninės.

Galėtume laisvai pateisinti toleranciją neteisingiems mokesčiams, valdžios kišimąsį į mūsų gyvenimą ir vietinių teisių pažeidinėjimą, jei tik tuo pačiu galėtume išlaikyti tvarkingą visuomenę šiais žymiai pavojingesniais laikais.

Nors galime gerbti amerikiečių kolonistų nepakentumą tironijai, tapę klusnesniais ir praktiškesniais, mes panašiomis aplinkybėmis nebesukiltume. Ir jei mus liečiančios problemos ir nebūtų didesnės nei lietusios juos, šiandien apeliavimas į „atsakingus konservatorius“ nebūtų toks panieką užsitraukiantis epitetas.

VALDŽIA KAIP PASLAUGŲ TEIKIMO ĮRANKIS

Kad suprastume kada valdžios autoriteto rėmimas nustoja buvęs atsakingu ir tampa kvailai užsispyrusiu, turėtume pažvelgti į pamatines prielaidas kuriomis remiasi valdžios teisė egzistuoti.

Tiek liberalams, tiek ir konservatoriams bendras, šiandien vyraujantis požiūris į valdžią yra, kad valdžia – tai daug kainuojantis, bet būtinas visuomeninis įrankis, kurio principinės funkcijos yra teisės ir tvarkos palaikymas, tarpininkavimas piliečių nesutarimuose ir aiškių bendrų paslaugų, kaip kad nacionalinė gynyba, paštas ir tt. suteikimas.

Žinoma, dėl detalių yra įvairių nuomonių. Laissez faire pažiūrų konservatoriai laikosi požiūrio, kad valdžios teikiamos paslaugos, taipogi ir jų išlaikymo kains, turėtų būti minimalios. Tuo tarpu į socialinę rūpybą orientuoti liberalai būna labiau linkę reikalauti maksimalių paslaugų ir nesijaudina dėl išlaidų.

NĖRA JOKIO TIKRO SKIRTUMO

Tačiau iš esmės tiek kairė, tiek ir dešinė į valdžią žiūri iš vieno ir to paties taško: tai tėra dovanų tiekėjas, komercinės mašinerijos tvarkytojas, malonių ir privilegijų šaltinis, eismo policininkas ir pasiuntinukas. Jos vaidmuo yra palaikyti visuomenės eismą, kad kiekvienas pilietis „žiūrėtųsi savo reikalų“ su kuo mažesne trintimi tarp kitų, kurie daro kitus dalykus.

Šios libertarinės valdžios koncepcijos pasekmė yra katastrofiška šiandien Vakarų pasaulyje egzistuojanti situacija.

Mes siaubiame ir teršiame savo aplinką, tiek fizinę, tiek ir dvasinę, tup tarpu valdžia sėdi sudėjusi rankas.

Klesti iškrypimai, narkotikai, organizuotas nusikalstatumas ir politinė korupcija, o valstybė negali nieko padaryti.

Mūsų gatvėse vyksta masinė išdavystė taip pat kaip ir aukščiausiose mūsų šalies tarybose, o mūsų miestus degina riaušes keliantys atėjūnai – tuo tarpu Vašingtonas bejėgis stebi padėtį.

SISTEMA YRA NESVEIKA

Bet šis operacinių funkcijų žlugimas tėra išorinis daug rimtesnės ligos simptomas – iš pačių giliausių šiandieninę valdžią grindžiančių prielaidų klaidingumo kylanti ligos simptomas.

Yra aišku, kad savo gyvybes Alamo mūšyje paaukoję vyrai turėjo gilesnę motyvaciją negu išsaugoti valstybės policinę galią. Ir žuvę Ivo Džimoje tai padarė ne dėl ūkių subsidijų programos ar nepriklausomos teisinės sistemos.

Patriotizmas iš tiesų teturi mažai ką bendro su teise ir tvarka, nuosavybės teisių apsauga ar komercijos reguliavimu. Priešingai libertarų teiginiams, jis nedaug teturi bendro ir su laisve. „Laisvės“ išsaugojimas ar „amerikietiško gyvenimo būdo“ išsaugojimas gali būti naudingos sąvokos karo propagandai ar rinkiminės agitacijos klišėms kurti, bet tai, už ką žmonės žūsta mūšiuose turi daug gilesnes šaknis.

RŪPINIMASIS SAVAIS

Nors patriotinis jausmas gali būti vystomas ar modifikuojamas piliečių tarpe per švietimą ar indoktrinaciją, patriotizmo pagrindai būna įgimti. Ši prigimtinė savybė paprasčiausiai yra instinktas išsaugoti savo rūšį.

Vienintelė valdžia, kuri galėtų teisėtai iš savo piliečių reikalauti ištikimybės iki mirties – tai tokia valdžia, kuri remiasi tokiu pagrindu. Teisingai sudaryta valdžia ir teisingai suprasta valstybė išreiškia kolektyvinę tautos valią, t. y. valią pakankamai dvasine ir fizine sudėtimi homogeniškų žmonių grupės, tik kurioje pamatinė „rūšies“ sąvoka tegali turėti tikrą prasmę kiekvienam tos grupės nariui.

Tad valstybė – daug daugiau nei bet kokia vyriausybė – nėra savaiminis tikslas, o tik priemonė tikslui. Ir tikslas yra tautos – rasinės bendruomenės – išsaugojimas ir tobulėjimas.

ORGANIŠKOJI VALSTYBĖ

Valstybė tegali reikalauti tautos lojalumo tiek, kiek ji yra tapati gyvybiniams tautos interesams. Tokia ištikimybė tuomet ir būna tapati ištikimybei savo rūšiai, o tokia valstybė būna organiška ta prasme, kad jos egzistencija kyla natūraliai, netgi galima sakyti, biologiškai, iš natūralios bendruomenės.

Bet koks rasiškai sąmoningas pilietis susiduria su dvejais lojalumo aspektais: vienu, rišantį jį su sava rūšimi, o kita – rišantį jį su valdžia. Iš šių dvejų pirmenybė tenka pirmajam. Abu du sutinka tik organiškoje valstybėje.

MULTIRASIZMAS YRA ABSURDAS

Valdžia, kuri teigia atstovaujanti gyvybinius multirasinės visuomenės interesus, yra ne tik ne natūrali, bet ir absurdiška. Kam, pavyzdžiui, būna lojalus negras Pietų Afrikoje ar arabas okupuotoje Palestinoje – valdžiai ar savo rūšiai?

Nei afrikaneriai, nei žydai nėra tokie kvaili, kad galvotų, jog jie bus ištikimi valdžiai, nepaisant multirasinių nesąmonių, kurioms visi pataikauja. Todėl tiek žydai, tiek ir afrikaneriai rūpinasi, kad valdžia liktų jų rankose.

Mes Amerikoje nebuvome tokie protingi – bet, kita vertus, jokia kita šalis nėra susidūrusi su tokia liberalaus smegenų plovimo programa ir vidiniu nykimu kaip kad mūsų.

KORUMPUOTA BJAURASTIS

Jungtinių Valstijų valdžia per lėtą ir (bent jau pastaruosius 20 metų) beveik nepastebimas permainas transformavosi iš laisvų baltajai rasei priklausančių piliečių aspiracijas įkūnijančios institucijos į korumpuotą, nenatūralią ir degeneruotą bjaurastį, neatsakingai pataikaujančią berasio materialistiškų baudžiaunininkų konglomerato, urbanistinių džiunglių produkto ir tironiškiausio pasaulio istorijoje buvusio minčių kontrolės aparato tuštiems skoniams, norams bei užgaidoms.

Valdžiai vis toliau tęsiant savo politiką, ji elgiasi kaip nebesuvaldoma Frankenšteino pabaisa. Ji visiškai susvetimėjo nuo originaliai ją sukūrusių ir gyvybę davusių rasinių elementų.

Ši baisi tiesa kasdien pasireiškia tūkstančiais įvairiausių būdų.

TERORAS MOKYKLOSE

Kiekvienas baltasis moksleivis valstybinėse Teisingumo departamento įsakymu rasiškai integruotose viešųjų Amerikos miestų mokyklų sistemose yra patyręs klases, kiemus, koridorius ir tualetus apimantį terorą. Kasdieniai susirimai ir muštynės, pažeminimai ir gąsdinimai neša beviltiškumo ir desperacijos jausmą, nes už šį terorą klasėse atsakinga valdžia netgi nepripažins, kad šitoks teroras egzistuoja.

Kiekvienas baltasis policininkas ir savivaldybės ar Pentagono įsakymu rasiškai integruotam policijos ar kariuomenės padaliniui priklausantis pareigūnui jaučia dėl šios priežasties smukusį darbo našumą. Jis būna pasišlykštėjęs ir demoralizuotas savo kadaise orios profesijos standartų susilpninimu, augančia korupcija ir narkotikų vartojimu tarp kitų, kurie dėvi ko uniformą.

ATĖJŪNŲ BANGA

Kiekvienas darbo žmogus, į kurio profsąjungą įsiveržė nekvalifikuotų „mažumų“ darbininkų banga per Darbo departamento įsakymą jaučia netektį ne tik savo amatui ar profesijai, bet ir nacijai. Jei jis turi kokį nors profesinį orumą, jis turėtų būti nusiminęs, kad senos ir sunkiai pelnytos profesionalumo ir kokybiškumo tradicijos pasiduoda svetimųjų „lygybės“ bangai.

Kiekvienas atsakingas ir rasiškai sąmoningas mokytojas kasmet matydamas vis daugiau ir daugiau melo ir iškraipymų savo naudojamuose vadovėliuose – kurie pastoviai „revizuojami“ Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos departamento įsakymu – žino kokia gėda padėti sodinti šias melagystes jaunimo prote.

MOKYKLOS YRA RASIŠKAI DESTRUKTYVIOS

Tai yra vienas mirtiniausių Sistemos rasiškai destruktyvių veiksmų. Per savo geležinę švietimo proceso kontrolę ji tyčia skatina susvetimėjimą tarp visos jaunųjų amerikiečių kartos ir jų kultūrinių bei rasinių pirmtakų. Tai liečia ir krūvą kenksmingų melagysių, tyčinių faktų nepaminėjimų ir subtilių psichologinių triukų bet kokiam ryšiui tarp individo ir jo rasinės bendruomenės sunaikinimui.

Mūsų mokyklos iš tikrųjų neauklėja; vietoj to jos kuria jaunuolius, kurie blogiausiu atveju būna pripildyti keltės ir savęs neapykantos jausmų, kylančio iš propagandos apie „baltąjį rasizmą“ ir mažumų engimą, kurioje aktyviai ir sąmoningai bendradarbiaujama su atvirai pasiskelbusiais mūsų rasės priešais. Geriausiu atveju gauname jaunus vyrus ir moteris, negavusius žinių apie savo rasės didybę ir unikalumą ir savo, kaip šios didybės ir šio unikalumo nešėjų, atsakomybę, kurie visiškai abejingi bet kokiam kvietimui į rasinį solidarumą. Jie visi yra atversti į liberaliąją individualizmo religiją – požiūrį, kadindividas egzistuoja vien tik kaip savaiminis tikslas.

Šis mirtinas procesas kasmet ir kasdien tęsiasi ir veda mus vis arčiau nesugrįžtamo taško, kuomet tebus likę tiek mažai viešosios nuomonės formavimo institucijų nesuterštų protinių pabėgelių, kad nebebus įmanomas joks veiksnus pasipriešinimas Sistemai.

VALDŽIOS VYKDOMAS GENOCIDAS

Jungtinių Valstijų vyriausybė savo genocidinės veiklos nevykdo aklai ar atsitiktinai, ar prieš savo valią. Ji neveikia priverstinai ar vien tik dėl svetimų jėgų kontroliuojamos spaudos bei kitų žiniasklaidos priemonių spaudimo.

Vyriausybės agentūros yra esminės visos korumpuotos Sistemos dalys. Jos dirba ranka rankoj su žiniasklaidos propaganda, kad užgesintų bet kokį jos valdymui grėsmę sukelti galintį rasinės sąmonės žybsnį.

Galiausiai tam, kad užtikrintų savo pačios niekingą egzistencija, Sistema siekia sunaikinti visas liekanas rasės, kuri ir ją sukūrė, ir taip pat gali ją sunaikinti.

SISTEMOS TARNAI

Atėjo laikas pabusti ir suprasti, kad policininkas ant gatvės kampo ir kongresmenas Vašingtone nebėra mūsų gynėjai ar tarnai. Jie yra Sistemos gynėjai ir tarnai – nors ir nebūtinai sąmoningai ar iš piktos valios. Dauguma jų tėra etatiniai darbuotojai; daugiau ar mažiau bejėgės mašinos girnos.

Vis dėlto jie sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja Sistemai.

Mūsų protėvių mums tarnauti ir mus saugoti sukurta vyriausybinė struktūra buvo atsukta prieš mus. Jos galia yra nebe mūsų apsauga, o mūsų pavojus. Jos silpnybės mums yra nebe nelaimės, o galimybės.

Pradžioje minėta riba jau peržengta.

Rasiškai sąmoningų amerikiečių tarpe yra platus Sistemos destruktyvios rolės supratimas, bet ir taip pat platus valios paralyžius, kiek tai liečia bet kokį situacijos sprendimą. Dalis kaltės krenta ant fakto, kad negrams, žydų liberalams ir išlepusiems ilgaplaukiams vaikpalaikiams šūkaujant apie revoliuciją visi kiti linkę žiūrėti į „revoliuciją“ kaip į purviną žodį. Brandžiausiems ir galvotiems patriotams jis reiškia kažką baisaus.

SPĄSTAI KONSERVATORIAMS

Šis požiūris kyla iš nesugebėjimo suvokti, kad šių dabar gatvėse riaušes keliančių elementų „revoliucinės“ taktikos tėra priemonės toliau pabrėžti tai, ką jau labiausiai nekenčiame Sistemoje. Jie tiesiog nori mus stumti dar greičiau keliu į rasinę pražūtį.

Tad mūsų „atsakingieji konservatoriai“ (ir visi kiti) papuola į spąstus sakydami: „Ne, sistema jau ir tai pakankamai greitai eina jūsų norima kryptimi. Mes priešinsimės jūsų revoliuciniams reikalavimams ir nuo jūsų ginsime Sistemą.“

Ir jie tuščiai ieškos sprendimų reformuose, o ne revoliucijoje: parašyk laišką savo kongresmenui, išsiųsk dolerių, kad pažadintum savo bendrapiliečius komunizmo grėsmei, balsuok už konservatorius, prisijunk prie protestų prieš mokesčius, melskis, kad žemė atsivertų ir prarytų Konstitucinį teismą.

ESAMAS EKONOMINIS KLESTĖJIMAS – TAI PRAKEIKSMAS

Kuomet eilinis baltasis darbo žmogus gali turėti TV, dvi naujas mašinas ir namą priemiestyje, apie revoliuciją mąstyti labai sunku. Esame sugadinti patogumų. Kad ir kokia bloga bebūtų Sistema, nenorime paaukoti savo materialinės prabangos tam, kad užtikrintumėme savo rasės ateitį.

Mums pasirodo pernelyg sunku priimti tai, kad geriau pakentėtume didesnius nepriteklius, baisiausią skurdą, tironiškiausias represijas, nei kad voliodamiesi patogumuose leistume savo rasei pražūti.

Ir taip vis ieškome lengvesnių kelių.

Bet lengvų kelių nėra. Gal ir buvo prieš 50 metų, bet šiandien jų nėra.

Išgydyti Sistemą – suvaldyti Frankenšteino pabaisą konstituciniais metodais – nebeįmanoma.

Kuomet rinkiminis procesas nustojo buvęs tiesioginis žmonių abipusis įvertinimas ir atstovų bei vadovų iš savo tarpo pasirinkimas atliekamas tinkamai kvalifikuotų piliečių, mums laisvų anglosaksų perduodos valdžios formos prarado savo originalią prasmę ir reikšmę.

Šiandienos politinis kriauklių žaidimas, kuriame visa liaudies banda gauna „pasirinkimą“ iš žiniasklaidos generuojamų atvaizdų plejados, tėra ciniškas pasityčiojimas iš bet kokios atstovaujamos demokratijos teorijos.

Tol kol viešoji nuomonė nėra spontaniškas rasiškai ir kultūriškai vienalytės populiacijos koncensusas, o dirbtinai sukurta ir manipuliuota mažos rasiškai svetimų apgavikų klikos, yra beprasmiška mąstyti kaip Sistemos pripažintais metodais padaryti bet kokį reikšmingą Sistemos valdytojų norams priešingą valdžios pokytį.

Tačiau milijonai optimistiškų patriotų įtikina save, kad rado sąžiningą politiką, kuris, jei tik jie jį prastums pro profesionalus ir rinkimus, pergudraus valdančiuosius ir grąžins Amerikos valdžią į jos tikrųjų šeimininkų rankas. Jie drastiškai nuvertina savo šeimininkų gudrumą.

Kiti milijonai mano, kad atsakymas yra visuomenės švietimas. Pavyzdžiui, jie mano, kad katastrofiškas 1954 m. Konstitucinio sprendimas[2] dėl rasinio mokyklų integravimo buvo prasto teisėjų apsišvietimo rasių skirtumais pasekmė. Jie rimtai nesuvokia pabaisos motyvų.

KUOLAS Į ŠIRDĮ

Mes neturime diskutuoti su pabaisa; mes turime jai suvaryti kulką į smegenis ir sukalti kuolą į jos širdį. Jei tai reiškia kraują ir chaosą ir kovą prieš priešą nuo namo iki namo degančiuose miestuose per visą šalį – tada, dėl Dievo meilės, geriau imkimės to dabar, o ne vėliau.

Jei „atsakingi“ piliečiai tam neturi stuburo, tada šis uždavinys atitinke mūsų radikalizuotam jaunimui. Ir tai yra Nacionalinio Jaunimo Aljanso[3] atsakomybė imtis vedančios pozicijos būsimiems revoliuciniams įvykiams, kad jauni amerikiečiai galėtų sukurti revoliuciją už Ameriką ir už mūsų žmones, o nebūtų pėstininkais svetimų jėgų kontroliuojamai, amerikiečiams ir baltajai rasei priešiškai marksistų revoliucijai.

- William Luther Pierce, „Attack!“, Nr. 6, 1971 m.

---

[1] HITLER, Adolf. Mein Kampf, Houghton Mifflin, 1999, 96 psl.

[2] 1954 m. JAV Konstitucinis teismas priėmė vadinamosios rasinės integracijos politiką, prievarta panaikinusią mokyklų atskyrimą į baltųjų ir juodųjų mokyklas.

[3] Tuometinės autoriaus politinės organizacijos jaunimo padalinys.

Hitlerizmas Nėra Fašizmas! Hitlerizmas-Nacional Socializmas!

Šiandien labai dažnai negatyviame konktekste mes girdime žodį „fašizmas": dažniausiai tai yra asocijuojama su kažkuo siaubinga, bloga ir morališkai nepriimtina. Tačiau pati didžiausia ir labai populiari klaida, laikyti Hitlerizmą Fašizmu. Fašizmas - dešiniosios pakraipos politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui, o Nacional-Socializmas (Hitlerizmas) yra visiškai kita politinė ideologija, artima švediškui socializmui, tačiau už ji daug pranašesnė. 

Apačioje kaip istorinį dokumentą pateikiame ištrauką iš nacionalsocialistinės Vokietijos propagandos ministro, Dr. Pauliaus Josefo Gėbelso, 1929 m. parašytos brošiūros Die Verfluchten Hakenkreuzler (vok.  „Prakeiktieji svastikiniai“) –„Kodėl socializmas?“. Autorius aptaria kodėl tautinis socializmas laikytinas tikru socialistiniu ir darbininkišku judėjimu (Ne fašistiniu) ir, tuo pačiu, kaip jis atmeta marksistinę socializmo, kaip kosmopolitinio internacionalo ir komunistinės lygiavos, koncepciją. 

KODĖL SOCIALIZMAS?

Mes socialistai, nes socializme, tai yra, visų piliečių susivienijime, matome vienintelę galimybę išsaugoti savo rasinį paveldą, atgauti savo politinę laisvę ir atnaujinti Vokietijos valstybę.

Socializmas yra darbininkų klasės išvadavimo doktrina. Jis skatina šios klasės iškilimą bei jos įtraukimą į mūsų Tėvynės politinį organizmą ir yra neatsiejamas nuo esamosios vergijos sulaužymo ir Vokietijos išvadavimo. Tad socializmas yra ne tik engiamos klasės, bet visų reikalas, nes vokiečių tautos išsivadavimas iš vergijos yra šiandienos politinis tikslas. Savo tikrąją formą socializmas įgija per totalinę kovojančią broliją su pirmyn besiveržiančiomis naujai pažadinto nacionalizmo galiomis. Be nacionalizmo jis yra niekas – fantomas, paprasčiausia teorija, pilis danguje, knyga. Su nacionalizmu jis yra viskas – ateitis, laisvė, Tėvynė!

Liberalinio mąstymo nuodėmė buvo nepastebėti socializmo valstybingumą kuriančių jėgų, taip jo energijai leidžiant eiti antinacionalinėmis kryptimis. Marksizmo nuodėmė buvo socializmą sumenkinti iki atlyginimo ir sotaus skrandžio klausimo, jį pastatant į konfliktą su valstybingumu ir jo tautine egzistencija. Abiejų šių faktų supratimas mus priveda prie naujos socializmo prasmės, kuri savo esmę mato kaip nacionalistinę, valstybišką, išvaduojančią ir kuriančią.

Buržuazija paliks istorijos sceną. Į jos vietą ateis iki šiol engiama kūrybinio darbo klasė, darbininkų klasė. Ji pradeda įvykdyti savo politinę misiją. Ji yra įsitraukusi į sunkią ir karčią kovą dėl politinės galios, nes ji siekia tapti nacionalinio organizmo dalimi. Kova prasidėjo ekonominėje plotmėje; ji baigsis politinėje. Tai nėra tik atlyginimo ar darbo valandų klausimas – nors niekada negalime pamiršti, kad tai sudaro esminę, gal net svarbiausią socialistinės programos dalį – bet dar labiau tai yra galingos ir atsakingos klasės įtraukimas į valstybę, galbūt netgi jos virtimas dominuojančia Tėvynės ateities politikos jėga. Buržuazija nenori pripažinti darbininkų klasės jėgos. Marksizmas ją ivarė į tramdomuosius marškinius, kurie ją pražudys. Kol darbininkų klasė dezintegruojasi marksistiniame fronte, buržuazija ir marksizmas sutinka dėl bendrų kapitalizmo gairių ir dabar savo uždavinį mato jį ginant įvairiomis, dažnai užslėptomis preimonėmis.

Mes esame socialistai, nes socialinę problemą matome kaip būtinybės, teisingumo ir paties valstybės mūsų tautai egzistavimo, o ne pigaus gailesčio ar įžeidžiančio sentimentalumo reikalą. Darbininkas turi teisę į tai, ką jis pagamina atitinkantį pragyvenimo standartą. Mes neketiname šios teisės maldauti. Jo įtraukimas į valstybės organizmą yra kritinės svarbos klausimas ne tik jam o visai tautai. Klausimas yra didesnis nei aštuonių dienų darbo diena. Tai yra naujos kiekvieną dirbantį pilietį įtraukiančios valstybinės sąmonės suformavimo klausimas. Kadangi šiandienos politinės jėgos nei nori nei gali sukurti šitokią padėtį, už socializmą reikia kautis. Tai yra kovos šūkis tiek viduje, tiek ir užsienyje. Viduje jis nukreiptas tuo pačiu ir prieš buržuazines partijas, ir prieš marksizmą, nes abu du yra prisiekę ateities darbininkiškosios valstybės priešai. Užsienyje jis nukreiptas prieš visas jėgas, keliančias grėsmę mūsų tautinei egzistencijai, taigi, ir ateities socialistinės nacionalinės valstybės galimumui.

Socializmas įmanomas tik iš vidaus vieningoje ir tarptautiškai laisvoje valstybėje. Nesugebėjimas pasiekti abiejų šių tikslų – vidinės vienybės ir tarptautinės laisvės – yra buržuazijos ir marksizmo kaltė. Nesvarbu kokios tautiškos ar socialistinės prisistato šios jėgos – jos yra prisiekę socialistinės nacionalinės valstybės priešai.

Todėl abi grupes privalome politiškai sulaužyti. Vokiško socializmo linijos aštrios ir mūsų tikslas aiškus.

Mes prieš politinę buržuaziją ir už tikrą nacionalizmą! Mes prieš marksizmą, bet už tikrą socializmą! Mes už pirmąją socialistinę vokiečių nacionalinę valstybę! Mes už Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partiją!

Darbas yra ne žmonijos prakeiksmas, o jos palaima. Darbas žmogų padaro žmogumi. Jis jį pakelia, padaro didžiu ir sąmoningu, iškelia jį virš visų kitų gyvų būtybių. Tai giliausia prasme yra kūrybinga ir kultūringa.

Idėja, kad kuo juodesnis, tuo labiau žeminantis darbas, yra ne vokiška, o žydiška mintis. Kaip ir kiekvienoje srityje, vokietis pirma klausia kaip, o tada ką. Tai labiau klausimas kaip gerai atliekame Dievo mums duotą pareigą negu kokią užimame poziciją.

Mes vadinamės darbininkų partija, nes norime žodį „darbas“ išvaduoti iš jo dabartinio apibrėžimo ir jam grąžinti tikrąją prasmę. Bet kas kuriantis vertę yra kūrėjas, taigi, darbininkas. Mes atsisakome išskirti darbo rūšis. Mūsų vienintelis standartas yra toks: ar darbas tarnauja visumai, ar bent jau jai nekenkia, ar jis jai žalingas. Darbas yra tarnyba. Jei jis dirba prieš bendrą gerovę tada jis yra Tėvynės išdavystė.

Marksistinės nesąmonės teigė išlaisvinsiančios darbą ir vis dėlto savo narių darbą matė kaip gėdą ir prakeiksmą. Mūsų tikslas tikrai negali būti pašalinti  darbą, o verčiau jam suteikti naują prasmę ir turinį. Kapitalistinėje valstybėje – ir tai yra jos giliausia nelaimė – darbininkas nebėra gyvas žmogus, kūrėjas.

Jis tampa aparatu. Skaičiumi, mašinos girna be prasmės ar sąmonės. Jis susvetimėjęs nuo savo kūrybos. Darbas jam tėra būdas išgyventi, o ne takas į aukštesnes palaimas, ne džiaugsmas, ne kažkas kuo dera didžiuotis, kuo dera pasitenkinti, jausti paskatinimą ar lavintis charakterį.

Mes esame darbininkų partija, nes artėjančioje kovoje tarp  finansinio kapitalo ir darbo mes matome dvidešimtojo amžiaus struktūros pradžią ir pabaigą. Mes esame darbo pusėje prieš finansinį kapitalą. Liberalizmo vertinimo matas yra pinigas; darbas ir nuopelnas – socialistinės valstybės. Dann fragt ein Liberaler: „Was bist du?“ Ein Sozialist fragt „Werbist du?“[1] Tai skiria du pasaulius.

Nenorime visų suvienodinti. Nei mes norime sluoksnių tautoje – aukštesnių ar žemesnių. Ateities valstybės aristokratiją lems ne turtai ar pinigai, o tik žmogaus nuopelnai. Nusipelnoma per tarnybą. Žmonės skiriasi savo darbo rezultatais. Tai yra tikrasis žmogaus charakterio ir vertės ženklas. Darbo vertę socializme lemia jo vertė valstybei, visai bendruomenei. Darbas reiškia vertės kūrimą, o ne spekuliaciją. Kareivis yra darbininkas kai jis neša kardą apginti nacionalinę ekonomiką. Valstybės žmogus taip pat yra darbininkas kai jis nacijai duoda formą ir valią, kad jai padėtų susikurti tai, ko jai reikia gyvenimui ir laisvei.

Raukšlėtas antakis yra tiek pat darbo ženklas kaip ir galingas kumštis. Protinis darbininkas neturėtų drovėtis didžiuotis tuo, kuo gali didžiuotis fizinis darbininkas – darbu. Šių dvejų grupių tarpusavio savybės lemia jų bendrą likimą. Nei vienas negali išlikti be kito, nes abu du yra nariai organizmo, nes jie turi likti kartu jei nori apginti ir išplėsti savo teisę į egzistavimą.

Mes vadinamės darbininkų partija, nes norime darbą išvaduoti iš kapitalizmo ir marksizmo pančių. Kovoje už Vokietijos ateitį mes tai laisvai pripažįstame ir priimame tai pasekančią liberalų ir buržuazijos neapykantą. Mes žinome, kad mums pavyks iš jų prakeikimo padaryti naują palaimą.

Tas, kuris nekenčia darbo, bet priima jo vaisius, yra veidmainys.

Tai yra giliausia mūsų judėjimo reikšmė: jis dalykams grąžina tikrąją prasmę nesijaudindamas, kad šiandien jiems gali grėsti pavojus paskęsti griūvančios pasaulėžiūros pelkėje.

Tas, kuris kuria vertę, dirba, vadinasi, yra darbininkas. Darbą išvaduoti norintis judėjimas yra darbininkų partija.

Taigi mes, nacionalsocialistai, vadinamės darbininkų partija.

---

[1] Šį sakinį pateikti taisyklinga lietuvių kalba  išsaugant jo tikrąją prasmę neįmanoma, todėl pateiktas vokiškas sakinys. „Dann fragt ein Liberaler: „Was bist du?“ (Liberalas klausia: „Kas („was“ – „kas“ negyvo objekto, daikto prasme] tu esi?“). Ein Sozialist fragt: „Wer bist du?“ [Socialistas klausia: „Kas [„wer“ – „kas“ gyvo, žmogiško asmens prasme] tu esi?“). Šitaip iš esmės duodama psichologinė aliuzija į liberaliosios buržuazinės visuomenės susvetimėjimą, nužmoginimą, sudaiktinimą ir santykių netikrumą.

Adolfo Hitlerio Politinis Testamentas

Trumpas komentaras apie knygą ''Dievų miškas'' 

Dauguma suklaidintu,geros valios žmonių kaip argumentą kodėl Hitleris ir Trečiasis Reichas kažkas baisaus naudoja knyga ''Dievų miškas''. Jos autorius Balys Sruoga. Jis jau 1929 metais, t.y daugiau nei dešimtmečiui iki antrojo pasaulinio karo pradžios vos ne atvirai simpatizavo bolševizmui. Kai 1940 m. bolševikai okupavo Lietuva Balys Sruoga aktyviai bendradarbiavo su komunistais. 1941 m. parašė pro-sovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio dalia“. Kai 1941 m. Vokiečiai išvadavo Lietuva,sustabdė ešalonus į Sibirą,sutramdė žudikus bolševikus, Baly Sruoga buvo siūloma sušaudyt už Tėvynes išdavimą ir bendradarbiavimą su sovietine valdžia,naikinusia lietuvių tautą,tačiau ''žiaurieji'' Hitlerininkai jo pasigailėjo,tačiau tas veikėjas už gailestingumą atsidėkojo švelniai pasakius spjūvių į veidą. 1943 m. viešai ragino studentus visomis išgalėmis boikotuoti Vermachtą (Vermachtas-Vokietijos armija II pasaulinio karo metais) ir jokiais būdais nepadėti kautis Vokiečiams prieš bolševizmą (nes jis pats buvo bolševikas). Už savo tokius pareiškimus jis buvo išveštas į perauklėjimo stovyklą,kurioje Vokiečiai tikėjosi jį perauklėti,tačiau piktybinį bolševiką perauklėti beveik neįmanoma. 1945 m. jį išlaisvino sovietinė armija, gegužės 13 d. bolševikų buvo parskraidintas į Lietuvą. Kol lietuvių tauta kentė pokario genocidą Balys Sruoga aktyviai su jais bendradarbiavo ir ramiai sau dirbo Vilniaus universitete. Siekdamas išreikšti dėkingumą sovietams,parašė išsigalvojimų pilna,šmeižikišką knyga ''Dievų miškas'' kurioje pilna pačio šlykščiausio melo,nukreipta prieš Reichą. Baliui Sruogai kaip ir visiems parazitiniams bolševikams meluot,šmeižt buvo norma. Sovietai už gera bendradarbiavimą siekdami Sruogai išreikšti dėkingumą 1947 m. Vabalninko gimnazija pavadino B. Sruogos vardu. (Jei netikite manimi galite šią informacija patikrint,internete yra pilna straipsnių patvirtinančiu mano teiginius)

Dr.Josefas Gėbelsas:

''Horstas Veselis - Vokietijos ir Europos didvyris''

Buvo vėlyvas vakaras ir aš mėgavausi retu malonumu, skaitydamas gerą knygą. Aš buvau atsipalaidavęs ir ramus. Suskambėjo telefonas. Aš neramiai pakėliau ragelį. Tai buvo blogiau, negu tikėjausi: „Horstas Veselis buvo pašautas“. Drebėdamas iš baimės, paklausiau: „Negyvas?“. „Ne, bet nėra jokios vilties.“ Aš jaučiuosi, lyg aplink mane griūtų sienos. Tai buvo neįtikėtina. Negali būti!
 

Po kelių dienų aš įžengiau į mažą palatą pirmame ligoninės aukšte ir buvau šokiruotas vaizdo. Kulka galvoje šiam didvyriškam jaunuoliui padarė siaubingą žalą. Jo veidas buvo sumaitotas. Aš vargiai jį atpažįstu. Bet jis yra laimingas. Jo skaidrios, šviesios akys blizga, nors mes negalime ilgiau kalbėti. Daktaras jam liepė būti ramiam. Jis tik kartoja kelis žodžius: „Aš esu laimingas“. Jam nereikia to sakyti. Tai galima matyti, pažiūrėjus į jį. Jo jauna, šviesi šypsena nugali kraują ir žaizdas. Jis vis dar tiki.
 

Aš sekmadienio popietę sėdėjau prie jo lovos, kol iki vakaro ėjo minios lankytojų. Galima viltis... Jis sveiksta. Karštis nukrito, žaizdos pagijo. Kos pusiau atsisėdo ir šnekėjo. Apie ką? Kvailas klausimas! Apie mus, apie judėjimą, apie savo idėjos draugus. Jie šiandien stovėjo už durų ir vienas po kito užeidavo ir iškeldavo ranką akimirkai pasveikinti jaunąjį vadą. „Aš neįsivaizduoju to kitaip!”
 

Aš žiūriu į jo rankas, kurios dabar yra mažos ir baltos. Jo tvirta nosis yra išsikišusi jo veido viduryje ir jo dvi šviesios akys švyti. Bet sugrįžo karščiavimas? Jis negali valgyti, jo jėgos pamažu senka, nors jo dvasia išlieka šviežia ir pasirengusi. Jam neleidžiama skaityti. Jis tegali kalbėti. Yra sunku paklusti seselės įspėjimui. Ar aš kada nors jį vėl pamatysiu? Kas žino! Jeigu neišsivystys kraujo užkrėtimas, viskas bus gerai.
 

Už durų stovi vieniša motina. Jos veidas atspindi klausimą: „Ar jis išgyvens?“ Ką besakyti, jei ne „taip“? Aš mėginu įtikinti save ir kitus.
 

Išsivysto kraujo užkrėtimas. Nuo ketvirtadienio telieka mažai vilties. Jis nori pašnekėti su manimi.
 

Daktaras man duoda minutę. Kaip yra sunku įeiti į palatą pro mirties žvilgsnį! Jis nežino, kokia rimta yra jo būklė. Bet jis jaučia, kad tai gali būti paskūtinis kartas: „Neišeik iš čia!” – maldauja jis, sako jo akys, jo rankos, jo įkaitusios sausos lūpo, man išeinant sunkia širdim. Aš bijau, kad jį pamačiau paskutinį kartą.
 

Šeštadienio rytas. Yra beviltiška. Daktaras daugiau nebeįleidžia lankytojų. Jam prasidėjo haliucinacijos. Jis netgi daugiau nebeatpažįsta savo motinos.
 

Pusė septynių šeštadienio ryte. Jis miršta po sunkios kovos. Po dvejų valandų, stovėdamas prie jo lovos, aš negaliu patikėti, kad tai yra Horstas Veselis. Jo veidas yra geltonas, žaizdos vis dar pridengtos baltais pleistrais. Ant jo smakro matosi ražienos. Jo pusiau atmerktos akys, tartum stiklinės, spokso į amžinybę, su kuria susiduriame mes visi. Mažos šaltos rankos guli gėlių apsupty, ir raudonų tulpių, ir našaličių.
 

Horstas Veselis išėjo. Jo mirtingieji palaikai apleido konfliktą ir kovą. Tačiau aš galiu beveik fiziškai jausti jo dvasią, kylančią gyvuoti su mumis. Jis tuo tikėjo, jis tai žinojo. Jis pats parašė žodžius: Jis „dvasia žygiuoja mūsų gretose“.
 

Vieną dieną, vokiškoje Vokietijoje, darbininkai ir studentai kartu žygiuos, dainuodami jo dainą. Jis bus su jais. Jis ją parašė ekstazės, įkvėpimo akimirkoje. Daina plaukė iš jo, gimusi iš gyvenimo ir tą gyvenimą liudijo. Rudieji kariai ją dainuoja per visą šalį. Po dešimties metų vaikai ją dainuos mokyklose, darbininkai gamyklose, kareigiai žygiuose. Jo daina padaro jį nemirtingu. Tai yra kaip jis gyveno, tai yra kaip jis mirė. Klajotojas tarp dvejų pasaulių: tarp vakarykštės dienos ir rytojaus, tarp to, kas buvo ir to, kas bus. Vokietijos revoliucijos karys! Kadaise jis stovėjo su savo ranka ant savo diržo, su jaunystės šypsena savo raudonose lūpuose, visada pasirengęs rizikuoti savo gyvybe. Tokį mes jį ir atminsime.
 

Aš matau žygiuojančias nesibaigiančias dvasių kolonas. Pažeminta tauta kyla ir pradeda judėti. Atsibundanti Vokietija reikalauja savo teisių: Laisvės ir klestėjimo!
 

Jis savo dvasia žygiuoja už jų. Daugelis jo nepažįsta. Daugelis bus išėję, kur dabar yra jis. Daugelis kitų bus atėję. Jis su jais tyliai ir sąmoningai džiaugiasi. Plėvesuoja vėliavos, skamba trimitai, skamba dūdosir iš milijono sielų skamba Vokietijos revoliucijos daina:

 

Kelk aukštai vėliavą!

 Ar Hitleris tikrai kaltas dėl Antrojo Pasaulinio karo?

Absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių net nekyla abejonių,kad dėl Antrojo Pasaulinio karo kaltas Hitleris ir Nacional-Socialistinė Vokietija. Tačiau šis teiginys yra eilinis melas sklindantis iš demokratijos lozungais besisvaidančiu šmeižikų lupų (kurie žino,kad tai ką deklaruoja yra melas) arba nepiktybinių geros valios suklaidintu žmonių,kurių gana daug ir kuriuos reikia šviesti. Lygiai taip pat tokie idėjiniai,švelniai pasakius melagiai mėgsta pabrėžt,kad jei Vokiečiai butu laimėje antrąjį pasaulinį karą,tuomet butu sunaikine Lietuvių tauta ir visas rytų Europos tautas,kad raudonoji armija pagal juos išvaduotojai,kurie išgelbėjo mus nuo ,,fašistų''. Apie tokių žmonių išprusimo lygi parodo akivaizdus Nacional-Socializmo ir Fašizmo neskyrimas. Nacional-Socializmas tai Hitlerinės Vokietijos ideologija vyravusi nuo 1933 iki 1945 m. Vokietijoje,o fašizmas Benito Musolinio visai kitą ideologija iki 1945 m. vyravusi Italijoje... Šio straipsnio pagrindinis tikslas demaskuoti šlykštu melą,kad Fiureris Adolfas Hitleris norėjo Antrojo Pasaulinio karo ir yra dėl jo kaltas.

Antroji Lenkijos Respublika -šovinistų,kapitalistinių išnaudotojų Ir panašaus plauko parazitų rojus,etninėms mažumoms ir geros valios lenkų tautybės žmonėms-pragaras.

Antroji Lenkijos Respublika (lenk. II Rzeczpospolita) – Lenkijos valstybė XX a. tarpukariu. Gyvavo nuo I pasaulinio karo pabaigos iki 1939 metų. Nuo pat šios valstybės susikūrimo pradžios,buvo aišku,kad valdančiai klikai tautiečių gerovė nerūpi,tai klikai galvoj buvo tik pelnas ir liguistas,protų sunkiai suvokiamas noras naikinti viska,kas ne lenkiška. 

1922 metais padėtis Lenkijoje buvo visomis prasmėmis apgailėtina ir nepakenčiama. Kad suprast kokio masto ten vyravo skurdas reikia žinoti,kad apie tokį dalyką kaip elektrą žmones nedrįso net pasvajot. Šalis buvo labai stipriai nualinta I pasaulinio karo,o Lenkijos valdančioji klika tuo metu sėdėdama milžiniškoje prabangoje vietoj to,kad gerintu eilinių lenkų tautybės žmonių gerovę,priėmė sprendimą okupuoti Lietuva,laimei Lietuva atsilaikė ir jie okupavo tik Vilniaus kraštą tačiau prieš tai buvo aneksuotos kai kurios Vokietijos teritorijos. Tuose aneksuotose teritorijose buvo žiauriai engiami vokiečiai, o okupuotame Vilniaus krašte Lietuviai. . Kol lenkų tauta kentėjo ir gyveno nepakenčiamomis sąlygomis,parazitinė valdančioji klika kūrė įvairiausius planus,kaip į savo sudėti absorbuoti visą Lietuva,Latvija,Estija ir dar daugybe kitų valstybių. Štai nuoroda kuria paspaude pamatysite koks buvo jų tikslas http://lt.wikipedia.org/wiki/Tarpjūris . (Paskutinė pastraipa: ''Pilsudskio planas nepavyko. Praėjus dvidešimt metų po to visos kandidatės į Tarpjūrio valstybę tapo arba Hitlerio Vokietijos, arba Stalino TSRS dalimi.'' iš dalies klaidinga realybė buvo tokia,kad  visos kandidatės į Tarpjūrio valstybę tapo arba Hitlerio Vokietijos sąjungininkės arba kruvinos stalinistinės TSRS okupacijos aukos.) 

Taigi buržuazinė Antroji Lenkijos Respublika buvo iš esmės žalinga ne tik pačiai lenkų tautai,bet ir visoms kaimyninėms Lenkijos valstybėms. Verta paminėti, kad ir Čekijos Tešyno žemes, Lenkija buvo aneksavusi iš Čekoslovakijos 1938 m. spalio 1 d... 

Taigi savo nepakenčiamų elgiasiu Lenkija išprovokavo karą,apačioje pateikiama Adolfo Hitlerio kalba kurioje jis paaiškina kaip Lenkijos valdančioji klika perpildė jo kantrybės taure ir jis pasiryžo imtis drastiškų priemonių:

 Nuo šio Lenkijos išprovokuoto konflikto prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Po to kai Vokietija stojo į karą prieš Lenkija, karą prieš Vokietija pradėjo Anglija ir Prancūzija,nepaisant to,kad Lenkija iš rytų puolė ir TSRS,jai karo niekas neskelbė Kur teisybė? Ką tai pasako? O pasako tai,kad Prancūzija ir Anglija valdantis tuometiniai ekstremistai jau seniai planavo užpulti Vokietija tik ieškojo preteksto...

Kai Vermachtas sėkmingai užėmė Varšuva ir visa vakarinė Lenkija,o TSRS rytinę Lenkija,vakarų Lenkijoje prasidėjo visapusiškas gyvenimo sąlygų lengvinimas eiliniams lenkų tautybės žmonėms. Nuo šovinistinio,kapitalistinio režimo išvaduota lenkų tauta pradėjo po truputi atsigauti. Kadangi Lenkijos miestai buvo subombarduoti,Vokiečiai leido lenkams važiuoti užsidirbti pinigų į Vokietija,kol jų gimtose žemėse vyks atstatimo darbai. Visoje išvaduotoje Lenkijoje buvo platinami tokie plakatai,kviečiantis važiuot užsidirbt į Vokietija kol jų tėvynėj vyks atstatimo darbai:

Taigi faktai kalba patys už save: Po pergalės Lenkijoje Hitleris,kūrė neparazitiniai lenkų tautos daliai rojų žemėj,nubaudė kaltuosius šovinistus,deja ne mažai jų sulindo į pogrindi ir pasivadino armija Krajova...O gerųjų lenkų pusė stojo į Vermachtą arba kitaip visais įmanomais būdais bendradarbiavo su  Hitlerine Vokietija,tačiau tai visai kita tema.

Tarybų Sąjunga

1939 m. Trečiasis Reichas ir SSRS pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo abi pusės susitarė dėl įtakos sferų Europoje, įsipareigojo viena kitos nepulti ir viena kitai padėti. Deja Tarybų Sąjunga savo pažadų nesilaikė nuo pat pradžių. Molotovas Hitleriui žadėjo,kad Tarybų Sąjunga nesikiš į jos įtakos sferoj esančių valstybių vidaus reikalus,šis pažadas buvo sulaužytas 1940 m. Vasara. Užimtose teritorijose SSRS pradėjo skubius įtvirtinimų statybos darbus jau 1940 m. pavasarį. Palei sieną, nustatytą Vokietijos-SSRS draugystės ir sienos sutartimi, praktiškai tik siekiant apgauti Vokietiją pradėta statyti Molotovo linija, ji buvo prastai suprojektuota ir įrenginėta paskubomis. Liniją pakoregavo ir Vokietijos parduotas Suvalkų trikampis, kuris ištęsė SSRS planuojamą fronto liniją. Kartu prie sienos buvo pradėtos dislokuoti naujausiais ginklais aprūpintos karinės dalys, nuolat vyko kariniai mokymai. Ypač jų padaugėjo 1941 m. pavasarį-vasarą.

Vokietijos karinė vadovybė matė SSRS pasirengimą ne gynybiniams, o puolamiesiems veiksmams, todėl pradėjo rengti kontrpriemones. Barbarosos planas patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21. ^[14] Savo poziciją Hitleris išdėstė 1941 m. birželio 21 d. J. Ribentropo pareiškime V. Molotovui:

1939 m. imperinė vyriausybė, atmesdama į šalį rimtas kliūtis, esančias prieštaravimų tarp nacionalsocializmo ir bolševizmo pasekmėmis, pabandė surasti su Sovietų Rusija tarpusavio supratimą. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. sutartis Reicho vyriausybė įvykdė bendrą savo pažiūrų į SSRS politikos perorientavimą ir nuo tada laikėsi draugiškos pozicijos SSRS atžvilgiu. Ši geros valios politika Sovietų Sąjungai atnešė didžiulę naudą užsienio politikos srityje.

Imperinė vyriausybė dėl to jautėsi turinti teisę manyti, kad nuo to laiko abi nacijos, gerbdamos viena kitos valstybines sistemas, nesikiš į viena kitos vidaus reikalus, turės gerus, patikimus geros kaimynystės santykius. Deja, greitai tapo akivaizdu, kad imperinė vyriausybė savo prielaidomis visiškai klydo.

Kaip tapo aišku, karinėje ir diplomatinėje sferoje SSRS, priešingai sudarytų sutarčių deklaracijoms apie tai, kad ji nenori bolševizuoti ir aneksuoti šalių, įeinančių į jos interesų sferą, turėjo tikslą išplėsti savo karinę galią vakarų kryptimi visur, kur tik atrodė įmanoma, ir vykdė tolesnę Europos bolševizaciją… Sovietų Sąjungai suteiktų interesų sferų okupacija ir bolševizacija yra tiesioginis susitarimų Maskvoje pažeidimas, nors imperinė vyriausybė kurį laiką žiūrėjo į tai pro pirštus.

Kai Vokietija su Vienos arbitražo pagalba 1940 metų rugpjūčio 30 d. sureguliavo krizę pietryčių Europoje, kuri kilo dėl SSRS veiksmų prieš Rumuniją, Sovietų Sąjunga išreiškė protestą ir pradėjo intensyvų karinį pasirengimą visose sferose… Šią politiką lydėjo pastoviai auganti visos turimos rusų kariuomenės koncentracija visame fronte nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, prieš ką vokiečių pusė tik kiek vėliau ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuo šių metų pradžios auga grėsmė tiesiogiai Reicho teritorijai.

Vokietijos žvalgybai jau 1941 m. kovo 30 d. tapo žinoma, kad SSRS puolimą į vakarus suplanavo 1941 m. liepos 6 d. ryte. Todėl buvo imtasis skubių priemonių pagal „Barbarosos planą“. Jau 1941 m. birželio 20 d. prie sienos su SSRS Vokietija sukoncentravo 181 diviziją, iš jų 19 tankų ir 14 motorizuotų divizijų. Armijų grupę „Šiaurė“ 230 km fronte sudarė 29 divizijos ir I-asis aviacijos laivynas. Divizijos buvo sujungtos į 16-ąją ir 18-ąją armijas bei 4-ąją tankų grupę. 500 km ilgio fronte nuo Geldupės iki Vlodavos išsidėstė armijų grupė „Centras“, kurią sudarė 50 divizijų ir 2 brigados, palaikomos 2-ojo aviacijos laivyno. Divizijos buvo sujungtos į 9-ąją ir 7-ąją lauko armijas bei 2-ąją ir 3-ąją tankų grupes. Armijų grupė „Pietūs“ užėmė 1300 km ruožą iki Juodosios jūros. Ją sudarė 44 vokiečių ir 13 rumunų divizijų, 9 rumunų ir 4 vengrų brigados, 4-asis vokiečių aviacijos laivynas ir Rumunijos karinė aviacija. Šiaurėje,Norvegijoje buvo dislokuota atskiroji armija, kurią sudarė 36-asis vokiečių korpusas, korpusas „Norvegija“ ir 3-asis suomių korpusas.

Iš viso prieš SSRS buvo sutelkta 5,5 mln. žmonių, 3712 tankų, 47 260 pabūklų ir minosvaidžių, 4 950 lėktuvų.

Adolfo Hitlerio kalba kurioje jis paaiškina kodėl prasidėjo Vokietijos-TSRS karas:

                                                                                             

Ir štai paskutinis video kuris padės pamatyti tikrąjį Hitlerio veidą,ir suprasti faktą,kad Fiureris Adolfas Hitleris nekaltas dėl Antrojo pasaulinio karo,o milžiniška šmeižto kampanija nukreipta prieš jį ir prieš visa Reichą skirta žmonėms kvailint,kad jie nesuprastu,kad Antrąjį Pasaulinį karą laimėjo blogio jėgos (agresoriai) ir jų palikuonis engia mus iki šių dienų...

Išvada: Oficiali istorijos versija,kad Hitleris norėjo antrojo pasaulinio karo ir yra to siaubingo karo kaltininkas -iš esmės klaidinga. Iš tiesu šis didis žmogus tapo nepalankiu aplinkybių auka,yra siaubingai šmeižiamas vien už tai,kad norėjo gero Vokietijai ir Europai (tame tarpe ir Lietuvai). Prašau visu sąžiningu žmonių,nepasiduoti laimėtoju melui nukreiptam prieš Hitlerį ir šviesti,kiek įmanoma daugiau žmonių,kad jie suprastu,kad Hitleris nebuvo kažkokia pabaisa,o didžiausiais visų laikų patriotas,atidavęs gyvybę už mūsų laisvę. Jei Hitleriui būtu pavykę laimėti antrąjį pasaulinį karą nebūtu buvę jokios sausio 13 d. tragedijos,jokių trėmimų į Sibirą,jokio kapitalistinio ar bolševikinio išnaudojimo ir dabar Lietuvoje būtu rojus žemėj,tiek ekonomine,tiek moraline prasme.