Buvo vėlyvas vakaras ir aš mėgavausi retu malonumu, skaitydamas gerą knygą. Aš buvau atsipalaidavęs ir ramus. Suskambėjo telefonas. Aš neramiai pakėliau ragelį. Tai buvo blogiau, negu tikėjausi: „Horstas Veselis buvo pašautas“. Drebėdamas iš baimės, paklausiau: „Negyvas?“. „Ne, bet nėra jokios vilties.“ Aš jaučiuosi, lyg aplink mane griūtų sienos. Tai buvo neįtikėtina. Negali būti!
Po kelių dienų aš įžengiau į mažą palatą pirmame ligoninės aukšte ir buvau šokiruotas vaizdo. Kulka galvoje šiam didvyriškam jaunuoliui padarė siaubingą žalą. Jo veidas buvo sumaitotas. Aš vargiai jį atpažįstu. Bet jis yra laimingas. Jo skaidrios, šviesios akys blizga, nors mes negalime ilgiau kalbėti. Daktaras jam liepė būti ramiam. Jis tik kartoja kelis žodžius: „Aš esu laimingas“. Jam nereikia to sakyti. Tai galima matyti, pažiūrėjus į jį. Jo jauna, šviesi šypsena nugali kraują ir žaizdas. Jis vis dar tiki.
Aš sekmadienio popietę sėdėjau prie jo lovos, kol iki vakaro ėjo minios lankytojų. Galima viltis... Jis sveiksta. Karštis nukrito, žaizdos pagijo. Kos pusiau atsisėdo ir šnekėjo. Apie ką? Kvailas klausimas! Apie mus, apie judėjimą, apie savo idėjos draugus. Jie šiandien stovėjo už durų ir vienas po kito užeidavo ir iškeldavo ranką akimirkai pasveikinti jaunąjį vadą. „Aš neįsivaizduoju to kitaip!”
Aš žiūriu į jo rankas, kurios dabar yra mažos ir baltos. Jo tvirta nosis yra išsikišusi jo veido viduryje ir jo dvi šviesios akys švyti. Bet sugrįžo karščiavimas? Jis negali valgyti, jo jėgos pamažu senka, nors jo dvasia išlieka šviežia ir pasirengusi. Jam neleidžiama skaityti. Jis tegali kalbėti. Yra sunku paklusti seselės įspėjimui. Ar aš kada nors jį vėl pamatysiu? Kas žino! Jeigu neišsivystys kraujo užkrėtimas, viskas bus gerai.
Už durų stovi vieniša motina. Jos veidas atspindi klausimą: „Ar jis išgyvens?“ Ką besakyti, jei ne „taip“? Aš mėginu įtikinti save ir kitus.
Išsivysto kraujo užkrėtimas. Nuo ketvirtadienio telieka mažai vilties. Jis nori pašnekėti su manimi.
Daktaras man duoda minutę. Kaip yra sunku įeiti į palatą pro mirties žvilgsnį! Jis nežino, kokia rimta yra jo būklė. Bet jis jaučia, kad tai gali būti paskūtinis kartas: „Neišeik iš čia!” – maldauja jis, sako jo akys, jo rankos, jo įkaitusios sausos lūpo, man išeinant sunkia širdim. Aš bijau, kad jį pamačiau paskutinį kartą.
Šeštadienio rytas. Yra beviltiška. Daktaras daugiau nebeįleidžia lankytojų. Jam prasidėjo haliucinacijos. Jis netgi daugiau nebeatpažįsta savo motinos.
Pusė septynių šeštadienio ryte. Jis miršta po sunkios kovos. Po dvejų valandų, stovėdamas prie jo lovos, aš negaliu patikėti, kad tai yra Horstas Veselis. Jo veidas yra geltonas, žaizdos vis dar pridengtos baltais pleistrais. Ant jo smakro matosi ražienos. Jo pusiau atmerktos akys, tartum stiklinės, spokso į amžinybę, su kuria susiduriame mes visi. Mažos šaltos rankos guli gėlių apsupty, ir raudonų tulpių, ir našaličių.
Horstas Veselis išėjo. Jo mirtingieji palaikai apleido konfliktą ir kovą. Tačiau aš galiu beveik fiziškai jausti jo dvasią, kylančią gyvuoti su mumis. Jis tuo tikėjo, jis tai žinojo. Jis pats parašė žodžius: Jis „dvasia žygiuoja mūsų gretose“.
Vieną dieną, vokiškoje Vokietijoje, darbininkai ir studentai kartu žygiuos, dainuodami jo dainą. Jis bus su jais. Jis ją parašė ekstazės, įkvėpimo akimirkoje. Daina plaukė iš jo, gimusi iš gyvenimo ir tą gyvenimą liudijo. Rudieji kariai ją dainuoja per visą šalį. Po dešimties metų vaikai ją dainuos mokyklose, darbininkai gamyklose, kareigiai žygiuose. Jo daina padaro jį nemirtingu. Tai yra kaip jis gyveno, tai yra kaip jis mirė. Klajotojas tarp dvejų pasaulių: tarp vakarykštės dienos ir rytojaus, tarp to, kas buvo ir to, kas bus. Vokietijos revoliucijos karys! Kadaise jis stovėjo su savo ranka ant savo diržo, su jaunystės šypsena savo raudonose lūpuose, visada pasirengęs rizikuoti savo gyvybe. Tokį mes jį ir atminsime.
Aš matau žygiuojančias nesibaigiančias dvasių kolonas. Pažeminta tauta kyla ir pradeda judėti. Atsibundanti Vokietija reikalauja savo teisių: Laisvės ir klestėjimo!
Jis savo dvasia žygiuoja už jų. Daugelis jo nepažįsta. Daugelis bus išėję, kur dabar yra jis. Daugelis kitų bus atėję. Jis su jais tyliai ir sąmoningai džiaugiasi. Plėvesuoja vėliavos, skamba trimitai, skamba dūdosir iš milijono sielų skamba Vokietijos revoliucijos daina:
Kelk aukštai vėliavą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą